Aurelija Kunigėlienė: mokytojo darbas yra ne darbas, o gyvenimas

Su Vilniaus Gerosios Vilties progimnazijos pradinių klasių mokytoja Aurelija Kunigėliene susitinkame nebe pirmą kartą. Ji ir jos tuometiniai ketvirtokai prieš vaizdo kameras dalinosi savo mintimis ir įspūdžiais dirbant su elektronine mokymosi aplinka EMA. Šiandien, kaip ir tąkart, su Aurelija kalbamės apie mylimus mokinius, gyvenimą mokykloje, vargus ir džiaugsmus dirbant su EMA. Šias kalbas visuomet lydi nuoširdi mokytojos šypsena.


Per visą pokalbį Aurelija vis pabrėžia, kad jai labai pasisekė su mokiniais ir jų tėvais. Visiems ji negaili gražių žodžių: „Mano mokiniai yra labai žingeidūs ir siurbiantys naujoves. Turiu pasakyti, kad ne tik vaikai yra superiniai, bet ir jų tėveliai. Vieną dieną klasėje vyko karjeros diena, todėl trys tėvai vedė pamokas: vienas yra dirigentas, antras – statybininkas, o trečia mama prižiūri beglobius gyvūnus. Visą laiką pati išsižiojusi klausiau tėvų pasakojimų“, – juokiasi Aurelija, kuri pabrėžia, kad nuo motyvuotų tėvų priklauso visa aplinka klasėje.


Negalime priešintis naujovėms

Kaip ir kiekvienas mokytojas, Aurelija turi savo mokymo metodų, todėl šiuo metu naudoja tik EMA pasaulio pažinimo užduotis ketvirtai klasei. Praėjusiais mokslo metais ji dirbo su visais EMA dalykais, tačiau mokytoja argumentuoja tokį savo sprendimą: „Šiais metais lietuvių kalbos pamokas esu paskyrusi rašiniams ir kūrybiniams darbams. Ketvirtoje klasėje iš esmės yra tik kartojimas ir gilinimasis į išmoktus dalykus. Žemesnėse klasėse daugiau dėmesio skyriau gramatikai, todėl man buvo reikalinga EMA, kurioje yra daug gramatikos pratimų.“

Dažnai girdime pasakymus, kad technologijos trukdo mokiniams išmokti rašyti ir jie nelavina savo rankos, tačiau Aurelija teigia, kad kiekvienas mokytojas pats nusprendžia, kiek laiko mokiniai per pamokas turi rašyti ranka: „Man truputėlį juokingas pasakymas, kad atbunka ranka. Turiu pavyzdį iš vienos mokyklos, kurioje vedžiau mokymus: yra dalis mokytojų, kurie teigia, kad visi kompiuteriai yra blogis, o mokiniams reikia rašiklio ir rašto. Viskas tvarkoje, niekas neatmeta rašymo, tačiau, sau pagalvojau, kad jei mes norime iš Vilniaus greitai ir komfortiškai nukeliauti į Klaipėdą, mes važiuojame automobiliu. Jei Klaipėdoje norime detaliau kažką apžiūrėti, mes pasiimame ir dviratį. Nuvažiuojame automobiliu, apžiūrime viską važiuodami dviračiu ir vėl sėdame į automobilį važiuoti atgal į Vilnių. Taip elgiamės todėl, kad tai yra greita ir patogu. Tas pats ir su EMA naudojimu. Visada galvoju, kaip informaciją reikia pateikti kitiems žmonėms, kad jie suvoktų, jog tai yra progresas. Negalime visada priešintis naujovėms“, – patirtimi ir apmąstymais su mumis dalinasi Aurelija.


Problema – mokytojų nusistatymas

Anot Aurelijos, Lietuvoje tikrai yra mokyklų, kurios skurdžios mokymosi priemonėmis: trūksta kompiuterių, projektorių ir kitų svarbių priemonių šiuolaikiniam mokymuisi. Mokytoja įvardija, kad ne tik priemonių trūkumas, bet ir pačių mokytojų nusistatymas yra dažna problema: „Kai vedžiau mokymus kitoje mokykloje, dalis mokytojų iš karto nusistatė prieš EMA. Tai natūrali baimė (ypač vyresnės kartos mokytojų) – naujovių baimė. Nutariau, kad pirmiausia išmokysiu mokytojus naudotis EMA savo mokykloje. Pirmiausia, kalbėjau su mokytojais ir jiems demonstravau EMA. Deja, to neužteko. Kitą kartą pasikviečiau juos į pamoką. Tuomet pastebėjau, kad jų nuomonė pradeda šiek tiek keistis. Tada mokytojus pakviečiau pažiūrėti, kaip su EMA dirba mokiniai ir kaip viskas vyksta. Po parodymo, dar kartą pravedžiau mokymus. Kai mokytojai jau pamatė bendrą vaizdą ir darbą, jiems atsivėrė akys“, – pasakoja pašnekovė. „Jei nėra priemonių darbui klasėje su EMA, galima pasiūlyti vaikams dirbti namuose. Yra tokių vaikų, kurie ir namuose neturi galimybės prisėsti prie kompiuterio, tačiau galima mokiniui pasiūlyti po pamokų prisėsti prie mokytojo kompiuterio arba nueiti į biblioteką ir atlikti reikiamas užduotis. Reikia tik noro.“

„Visada galvoju, kaip informaciją reikia pateikti kitiems žmonėms, kad jie suvoktų, jog tai yra progresas. Negalime visada priešintis naujovėms.“


Tėveliai pakeitė nuomonę

Kitas sunkumas, kurį patyrė Aurelija integruodama EMA į mokymo procesą, buvo dalies tėvų nusistatymas, tačiau mokytoja džiaugiasi, kad tai truko neilgai: „Pradžioje teko šiek tiek įtikinti ir tėvus. Kelios mamos šiek tiek įtariai žiūrėjo į EMA, nes, ir vėl, darbas kompiuteriu yra blogis. Teigdavo, kad reikia labai daug dirbti ir vaikams padėti ieškoti informacijos, nes nėra tiesioginio atsakymo vadovėlyje, kaip mes įpratę. Bet po to tėveliai pakeitė nuomonę. Džiugu tai, kad dauguma tėvų palaikė idėją dėl EMA integracijos pamokose. Atsiranda tėvų, kurie mano, kad jų vaikas viską turi atlikti savarankiškai. Todėl pradeda kaltinti SAFARI lentą, nes jų vaikas mažai pajudėjo, kadangi užduotis atlieka pats, o kiti tėvai už vaikus atlieka užduotis, todėl jų vaikai greičiau juda lentoje. Tačiau praeina šiek tiek laiko ir viskas apsiverčia. Siūliau patiems tėvams pasilyginti žiniomis vienas su kitu“, – kvatojasi mokytoja.


Išmoktos pamokos

Aurelija yra ne tik šauni mokytoja ir puikios klasės vadovė. Taip pat, ji yra viena iš EMA pasaulio pažinimo dalyko autorių antrai ir trečiai klasei. Mokytoja pasakoja, kad diena iš dienos vaikščiodavo mintyse susitelkusi į užduočių kūrimą, o visą minčių kratinį būtinai užsirašydavo:

„Aš visuomet vaikščiodavau su užduočių idėjomis – turiu temą ir su ja gyvenu. Kai gimdavo viena ar kita idėja, jas rašydavau į sąsiuvinį. Tuomet atsisėsdavau ir kristalizuodavau savo minčių lietų: sugrupuodavau tikusias arba išbraukydavau netikusias mintis.

Sunkiausia būdavo kurti patenkinamojo lygio užduotis. Taip pat buvo iššūkis pagalvoti, kurios užduotys yra taikymas, o kurios – problemos sprendimas. Man pačiai, kaip mokytojai, ši patirtis labai padeda, nes kai duodu mokiniams užduotis, gebu atskirti, ar tai yra taikymas, ar problemos sprendimas. Atsirado įgūdis iš žodžių atpažinti problemos rūšį. Anksčiau į tokius dalykus nelabai atkreipdavau dėmesį“, – apie išmoktas pamokas pasakoja Aurelija.

Mokiniai kurį laiką nežinojo, kad jų mylima mokytoja ruošia užduotis taip mėgstamai elektroninei mokymosi aplinkai EMA: „Kartais sulaukdavau tokių vaikų nuostabų: „oho, kaip įdomu“, „geras“ ir pan. Tada norėdama pasigirti, pasakydavau, kad aš ruošiau tas užduotis, tai vaikų akys būdavo išpūstos iš nuostabos“, – prisimindama prisipažinimo akimirkas balsu juokiasi Aurelija. „Vaikams būdavo įdomiausios užduotys, kuriose prašoma nueiti, nukeliauti, pagalvoti, nes tokių užduočių tikrai nėra daug kitose pratybose.“


Vaikams popierius atsibodęs

Kaip didelį EMA išskirtinumą mokytoja laiko EMA personažus, kurie vaikams yra tapę tikrais mokymosi pagalbininkais ir draugais: „Šiuo metu pasaulio pažinime vaikai draugauja su tyrinėtoju Kazimieru. Jie tyrinėtojo ieško visose užduotyse, o atradę – labai džiaugiasi.“ Aurelija mąsto, kad mokiniams užduotys labai patinka ir tinka todėl, kad turi kontekstą ir yra parinktos iš pačių mokinių aplinkos. „Labai dažnai mes neturime užduotyse konteksto. Tarkime, popierinėse pratybose arba vadovėliuose yra tiesiog nurodyta parašyti, pasakyti ar padaryti. EMA visuomet pateikia užduoties istoriją. Tai labai svarbu, nes taip vaikai mokosi ir teksto suvokimo. Jie patys supranta, kad teksto suvokimas ir gebėjimas atrasti raktinius žodžius yra labai svarbus siekiant teisingai suprasti užduotį.“

Prakalbus apie šiuolaikinius vaikus ir jų pomėgius, Aurelija pasakoja, kad šiuolaikinės kartos vaikams užduotis kurti sudėtinga: „Šiandienos vaikų pomėgiai labai skiriasi nuo ankstesnių laikų, todėl užduotis šių dienų vaikams kurti šiek tiek sudėtinga. Tikiu, kad būtume galėję užduotis sukurti dar įdomesnes ir patrauklesnes, jei galėtume matyti vaiko pasaulį jo akimis. Vaikams popierius atsibodęs ir jie nori naujovių.

Popierius jiems asocijuojasi su rimtumu ir mokymusi, o EMA yra visiškai iš vaiko srities, iš jo pomėgių ir pramogų. Dirbant tokiomis priemonėmis jiems nėra atmetimo reakcijos. Nežinau nei vieno vaiko, kuris pasakytų, kad jam geriau popierinės pratybos už elektronines. Taip pat mokiniams patinka, kad teisingai atlikus užduotį, sistemoje pasirodo EMA gyvūnėlis, nes žaidybiniai elementai padeda jiems įsijausti. Tada jie rodo gyvūnėlius vieni kitiems ir džiaugiasi. Tai lyg rožytės ant torto“, – juokiasi Aurelija.


Mokytoja Aurelija dalinasi patirtimi su EMA.


Su pirmokais bus sunku

Kitais mokslo metais Aurelija Kunigėlienė vėl turės pačius mažiausius mokinius – pirmokus. Ji teigia, kad nors pradžioje ir bus sunku, tačiau būtinai į pamokas integruos EMA: „Žinau, kad bus labai sudėtinga, kol vaikai išmoks prisijungti prie sistemos. Būna labai gerai, jei klasėje yra įgudusių vaikų. Tuomet jie vienas kitam gali padėti, tačiau jei tokių nėra arba jų yra labai mažai, tada palakstyti tenka mokytojui. Po prisijungimo seka pačios užduoties atlikimas. Kadangi yra tokių vaikų, kuriems galbūt namie neleidžiama naudotis kompiuteriu, jiems tampa nebeaiškūs techniniai dalykai: kaip nuvesti, kaip paspausti ar pažymėti“, – pradžioje iškilusiais rūpesčiais dalijasi mokytoja.

Vilniaus Gerosios Vilties mokykloje Aurelija pradėjo dirbti dar ketvirtame kurse. Tai iki šiol yra jos vienintelė darbovietė.

„Keitėsi visi mokymo procesai ir priemonės. Tarkime, priemonės, kurios buvo anksčiau ir yra dabar, skiriasi kaip diena ir naktis. Dabar yra interaktyvios lentos, kompiuteris, projektorius ir t. t., o tuomet, jei turėdavome televizorių ir vaizdo grotuvą parodyti kažkokiai pamokos vizualizacijai, būdavo labai didelis pasiekimas. Viskas būdavo mokytojo rankų darbo: prikarpyta, išdėliota, išklijuota. Viso to dabar nebereikia ir mokytojui tai tikrai didelis palengvinimas“, – pasakoja Aurelija.

Aurelija juokdamasi prisimena, kad kompiuterių atsiradimas mokykloje atnešė didžiulę sumaištį: „Iš pradžių ilgalaikius planus rašydavome ranka, bet atėjo toks metas, kai mokykloje atsirado kompiuteriai. Tuomet mokytojai buvo informuoti, kad ilgalaikius planus reikės rašyti kompiuteriu. Kilo didžiulis pyktis, kad tai užims daug laiko. Pradžioje planų rašymas tikrai ilgai užtrukdavo, kadangi tekstą rašydavome vienu pirštu. Jei dabar kažkas pasakytų, kad planus reikia rašyti ranka, tikriausiai patirtume šoką. Panašu, kad tokia pat situacija yra ir su EMA. Dabar mokytojams atrodo sudėtinga, o paskui tokios baimės atrodys juokingos. Viskas mokykloje keičiasi, tačiau visais laikais vaikai išlieka vaikais: jiems reikia stimulo, intrigos, žaidimo. Vaikiškumo pradas išlieka.“

„Viskas mokykloje keičiasi, tačiau visais laikais vaikai išlieka vaikais: jiems reikia stimulo, intrigos, žaidimo. Vaikiškumo pradas išlieka.“


Laisvalaikiui sako TAIP

Aurelija sugeba atrasti laisvo laiko ir savo mėgstamoms veikloms: „Sąmoningai pasilieku sau laisvo laiko. Vienas iš mano pomėgių yra kelionės. Du kartus per savaitę šoku Solo Latino šokius. Man tai yra sportas ir smegenų išsivalymas. Taip pat, vieną kartą per savaitę dalyvauju protmūšiuose.“ Mokytoja tvirtina, kad mokytojo darbas yra ne darbas, o gyvenimas ir savęs neįsivaizduoja kitoje vietoje.

Mūsų jaukų pasikalbėjimą Aurelija užbaigia maloniu prisiminimu: „Vieną kartą per savaitę mes atsinešame savo mėgstamą knygą ir klasėje skaitome. Kartą vaikai išsivaikščiojo po klasę ir skaitė. Aš pakeliu akis nuo savo knygos ir žiūriu: vienas susirangęs ant palangės, kitas ant minkštos pagalvėlės, trečias šypsosi kažką skaitydamas... Pati nepajutau, kaip širdį užliejo šiluma ir laimė, pamačius šią nuostabią idilę prieš akis. Tai buvo vienas iš gražiausių mano matytų vaizdų...“


Daugiau interviu čia.

Pranešk apie klaidą arba palik atsiliepimą